kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Rašyba

Balsių rašyba

Lietuvių kalboje balsės dažniausiai rašomos taip, kaip garsas tariamas. Iš klausos rašomi balsiai ir dvigarsiai šaknyse (namas, medis, likti, visas, sunkus, miškas, vykti, rūkti), priešdėliuose (apibrėžė, apygeris, nubėgti, pranešti, pereiti, nuokalnė), priesagose (rašalas, laikymas, sukimas, mergelė, seselė, paukštužėlis, mergužėlė), galūnėse (stogas, kitas, gyvenu, veži, katė).
Labai svarbu skirti trumpuosius
u, i ir ilguosius ū, y, kurie tarpusavyje kaitaliojasi pagrindinėse veiksmažodžių formose (pūti, pūva, puvo; kilti, kyla, kilo), bendrašakniuose žodžiuose (kliūti – kliudyti, kurti – kūrenti, birti – byrėti), pamatiniuose ir išvestiniuose žodžiuose (skristi – skrydis, pasukti – posūkis, gilus – gylis).
Išvestinės veiksmažodžių formos šaknyje turi tokią balsę kaip ir pamatinė forma, iš kurios jos padarytos (
pūsti – pūsdavo, pūsčiau; pučia – pučiant, pučiamas; pūtė – pūtusi, pūtus). Ilgosios y, ū sutrumpėja tik kai kurių veiksmažodžių būsimojo laiko trečiajame asmenyje: jeigu dviskiemenė bendratis baigiasi -yti, (i)ūti, būsimojo laiko trečiajame asmenyje rašome i, (i)u (gyti – gis, pūti – pus, džiūti – džius). Išimtys: vyti – vys, siūti – siūs.
Kai kuriose pozicijose, nors tariame
e, rašome ia. Lietuviškuose žodžiuose ia rašoma, kai su dvibalsiu sudaro junginį iau (kiauras, džiaugsmas, seniausias, gražiausiai, šaukiau). Nelietuviškos kilmės žodžiuose rašome eu (Europa, reumatas, eufemizmas).
Linksniuojamų žodžių galūnėje
(i)a rašoma, kai nė vienas linksnis neturi galūnėje ė (koja, kojai, koją; svečias, svečią; žalias, žaliam, žalią). Įsidėmėtina, kad ia rašoma žodžių dukteriai, dukteria, seseriai, seseria galūnėse. Taip pat įsidėmėtina, kad visų žodžių vietininke paskutinė raidė yra e.
Rašome
ia esamojo laiko trečiojo asmens gale (verkia, šaukia, plaukia) ir iš jo padarytose formose (plaukia-ntis, šaukia-mas, plaukia-nt). Su ia rašomi ir būsimojo laiko dalyviai bei padalyviai (bėgsiantis, šoksianti, eisiant, plauksiant).
Be to,
ia rašoma tarp sudurtinių žodžių dėmenų (piliakalnis, rugiagėlė).
Dariniuose ir tarptautiniuose žodžiuose susidūrusios balsės rašomos abi (
nueiti, apsiavė, vakuumas, kooperatyvas). Būtina įsidėmėti, kad balsiai susilieja ir rašoma viena balsė žodžiuose: nesu – ne+esu, neina – ne+eina.
Nosinės raidės lietuvių kalboje rašomos priešdėliuose
są- ir į-, kai kurių įvardžių galūnėse (manęs, tavęs, savęs), linksniuojamų žodžių vienaskaitos galininke (mišką, gerą, vieną, kitą) ir daugiskaitos kilmininke (miškų, gerų, vienų, kitų), veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vardininke (einąs, einą, nešęs, nešę, laukdavęs, laukdavę, bėgsiąs, bėgsią), tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje (gyventų, sakytų, džiaugtųsi). Įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir daugiskaitos kilmininke nosinės raidės rašomos abiejuose galūnės skiemenyse (pirmąją, gerąją, senąjį, pirmųjų, gerųjų, senųjų). Įvardžiuotinių žodžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke ą rašoma priešpaskutiniame skiemenyje.
Nosinės balsės žodžių šaknyse rašomos remiantis šiomis taisyklėmis:
Balsės
ą, ę, į, ų rašomos žodžių šaknyse, kai giminiškuose žodžiuose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un (rąstas, ręsti – renčia, rentė; skląstis, sklęsti – sklendžia, sklendė; kąsnis, kąsti – kanda, kando). Įsidėmėtina, kad nosinės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi (sekti, senka, seko; gesti, genda, gedo).
Balsės
ą, ę, į rašomos žodžių šaknyse, kai jomis žymimi ilgieji balsiai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpusavyje (tąsa, tęsti, tįsti; grąža, gręžti, grįžti, drąsus, drįsti). Įsidėmėtina, kad nosinės raidės nerašomos, jeigu šaknyje a ir e kaitaliojasi su ė ar o (drasko, dreskia, drėskė, gražinti, gražus, grožis).
Balsės
ą, ę žodžių šaknyje rašomos, kai jomis žymimi garsai išlieka ilgi ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje: daiktavardžiuose (ąžuolas, žąsis, ąsa, lęšis...); veiksmažodžių esamajame laike (šąla, šąlu, šąli, šąlant, šąlantis; gęsta, gęstu, gęsti, gęstant, gęstantis; bąla, bąlu, bąlant, bąlantis).
Lietuvių kalbos žinynas. Balsių rašymas.

Ar žinote, kad...